Buvau filme “Įsikūnijimas” arba “Avatar”

Šitą filmą man pasiūlė mano draugas Andrius paskambinęs vėlai vakare, kai normalūs žmonės jau tikisi būti nebetrukdomi skambučių – bet Andrius yra tikrai geras draugas, todėl jis gali paskambinti bet kada. Jis kalbėjo pilnas susižavėjimo ir entuziazmo įkvėptas ką tik matyto filmo. Manau panašaus susižavėjimo apimtas ir aš dabar rašau šitą tekstą, nes tikrai atrodo, kad negaliu viso to įspūdžio nulaikyti galvoje – reikia kažkur viską nukrauti. Net ir trumpas pokalbis su žmona pakeliui namo nepadėjo… Todėl rašau čia.

Čia nebus kokia nors labai išsami filmo analizė, o tiesiog įspūdis.

Beje į 3D kiną ėjau praktiškai pirmą kartą, todėl pradžioje teko apsiprasti su akiniais ir tuo vaizdu kurį per juos matau, truputį liejosi ir netgi pradžioje šiek tiek svaigino, kai prasidėjo vaizdai imituojantys kritimą.

Na bet galiausiai filmas prasidėjo ir aš po truputį buvau įtrauktas. Pradžioje aš tikėjausi daugiau paaiškinimų kas čia kaip ir kodėl, nes tai būna įprasta naujos koncepcijos fantastiniuose filmuose, kad susigaudyt kas čia vyksta, koks kontekstas ir panašiai, bet tas įvyko gana greitai ir nelabai aiškiai, geria kad buvau truputį paskaitęs, tai matyt buvo įvertinta ir kūrėjų, kad žiūrovas bus paskaitęs reklamines brošiūras.

Na gal ir nebandysiu daugiau atpasakoti siužeto, nes tie, kurie dar nematėt – galit daugiau nebeskaityti, o susiplanuoti artimiausią apsilankymą kine. Tiems kurie matė – siužetas jau žinomas. Taigi man svarbi visa filmo idėja ir pagrindinė žinutė, apie kurią parašysi po to, kai aptarsiu estetiką.

Filmas – labai gražus. Vaizdai neapsakomi, neįtikėtini ir tikrai sužavintys. Augmenijos gyvumas, gyvūnijos augališkumas, spalvų derėjimas ir kontrastai tiesiog stulbina. Na žinoma mano susižavėjimas dabar patirštintas bendro įspūdžio, bet tie 3D vaizdai, spalviškumas ir efektai tikrai padarė įspūdį. Na tai tiek apie estetiką, apie ją nieko daug nepapasakosi – reikia pamatyti. Beje jei nešiojate akinius – į 3D kiną geriau eiti su linzėmis.

Idėja. Deja filmas, būdamas gana teologiškas truputį nuvylė, nes buvo panašu į tai kad jėgą tegalima nugalėti dar didesne jėgą. Man norėjosi didesnio kontrasto, kurį siūle Pal. J.Matulaitis “Blogį nugalėkime gerumu”. Norėjosi perkeitimo kurį mums padovanojo Kristus mirdamas – pasiduodamas žemiškajai agresijai. Šio filmo herojus – nepasidavė, jis kariavo tuo būdu pražudydamas daugelį savo naujųjų brolių ir sesių. Nors įspūdį darė jo nusižeminimas naujajam genties vadui ir gale filmo įvardijamas to didžiojo kario nereikalingumas. Vis tik peršasi mintis, kad lygtai blogį reiktų nugalėti jėga ir nuo jo atsiskirti, atseit yra geri ir blogi žmonės. Bet yra BET. Tokia mintis peršasi, jei mes projektuosim šita fimo istoriją į mūsų kasdienį gyvenime, bet jei mes į tai žiūrėtume truputį kitaip. Jei Jake’o kovą su kariuomenės vadu ir jo negalėjimą pasiekti kaukę sutapatintume su Kristaus mirties momentu, tai gerųjų ir blogųjų atskyrimas galėtų atitikti paskutiniojo teismo dieną, o Jake’o atgaivinimą naujajame kūne – Dvasios atsiuntimą.
Na nežinau ar daug teisingoas ar neteisingos teologijos yra tame filme, bet manau filmas tikrai priverčia susimastyti apie tikėjimą kaip po tokį. Apie nusižeminimą didesniam gėriui, galų gale ir apie meilę – nugalinčią viską. Susimąstyti truputi kitu kampu. Žinoma tą filmą galima būtų apkaltinti kokio nors “New age’o” populiarinimu ar iškreiptos teologijos teigimu. Bet norint ieškoti priekabių – jų visada rasime, o ieškant pamokų ir naujų įžvalgų – galim atrasti ir neįtikėtinai nuostabių dalykų.

Na tai tiek šį kartą mano padrikų minčių ir įspūdžių. Dėkoju už kantrybę.

P.S. Prisimenant mano pirmąjį įrašą, noriu nuraminti, kad pažado parašyti apie knygą “Geležinis Džonas” nepamiršau, tiesiog buvau pradėjęs ir noriu pabaigti knygą apie moteris “Žavingoji” – apie ją irgi verta šį tą parašyti, bet gal jau kitą kartą.