Visi mano draugai, su kuriais buvau susitikęs per pastarąjį mėnesį, jau žino, kad turiu foto aparatą ir ne todėl, kad visi to būtų labai laukę (čia tik aš vienas laukiau), bet todėl kad jau spėjau visiem įkyrėti befotografuodamas kiekvieną žingsnį. Supratau kad noriu fotografuoti ir bent truputį išmokti manipuliuoti įvairiomis aparato funkcijomis. Tam reikalui įsigijau tokį daiktą: Canon powershot G1 X. jis yra vienas iš tų "hibridų", kuriame bandoma išlaikyti aukštą nuotraukų kokybę (kaip profesionaliame), bet tuo pačiu padaryti jį nedidelį (be to ir objektyvas nekeičiamas). Kol kas abiem aspektais esu labai patenkintas, na gal kasdieniam nešiojimui labiau tiktų dar mažesnis variantas, bet nuotraukų kokybė atstoja tokį nepatogumą. Esu labai patenkintas tuo, kad naudojant "auto" nustatymus ir nelabai ką teišmanant apie fotografavimą, nuotraukos gaunasi geresnės už vidutines (bent man taip atrodo). Na ar tikrai taip yra, spręskite patys, labiau pasisekusias dėsiu čia. Smagiausia žaisti su visokiais efektais, kurie jau yra įdėti į nustatymus, tad nebereikia žaisti su photoshop'ais. Jau kelias nuotraukas įkėliau čia ir čia, bet pamaniau, kad tumblr.com nėra pati geriausia vieta publikuoti nuotraukas, todėl atnaujinau seniai užmestą flickr.com account'ą.

Jau turbūt pasiilgot mano įrašų, čia tik nuoroda į mano tekstuką ateitininkų tinklaraštyje "Neliberaliai". Smagaus skaitymo ir apsiskaitymo!

Sveikinu su šv. Vėlykom

Vienok jau mano pasiryžimas buvo gavėnios rėmuose, tai visai į temą yra ir šv. Velykos. Aš pastebiu, kad net ir aktyvesni katalikai nepakankamai įvertina šitos šventės vertę. Juk būtent čia yra visa krikščionybės esmė. Būtent šiandien švenčiame pergalę prieš mirtį. Švenčiame aštuntąją dieną, kai pats Dievas mus pakvietė būti pasaulio bendrakūrėjais.
Mėgstu tokį kryžiaus vaizdavimą - be nukryžiuotojo ir su permesta skara (dažniausiai violetine ar sodriai raudona). Jis simbolizuoja prisikėlimą. Simbolizuoja tai, kad kančia už kitus - atneša pergalę. Net ir du paskutiniai mano matyti filmai paremti šita mintimi. Šiandien pažiūrėjau jau seniai atidėtą filmą "Važiuok" 2011, kurį pavadinčiau meditatyviu veiksmo filmu arba kokiu nors mišrūnu iš "Kill Bill" ir "Greiti ir įsiutę". Filmas gal ir nėra ypatingas, bet pasiaukojimas dėl kito, nebijant prarasti savo gyvybės - gilia kabina. Panašiai "sukaltas" ir "Bado žaidynės" 2012, nors tokiu pasakymu galiu papiktinti fantastikos mėgėjus. Pasirodo "Bado žaidynės" - gana kultinė paauglių knygų trilogija, besilygiuojanti į Harį Poterį. Šitą filmą pažiūrėjau visai netikėtai - tiesiog norėjom nueiti į kino teatrą ir pasirodė visai nieko aprašymas, o fantastika tiek man, tiek mano žmonai visai patinka. Po filmo likome labiau nei patenkinti, ne tiek siužetu ir idėjomis, kiek charakterių ryškumu ir sakyčiau labai talentinga kinematografija - ypač pauzėmis. Tyla - galingas įrankis (apie tylos meistrą įrašo pabaigoje), bet jį reikia mokėti valdyti.
Mano šitas sveikinimas, pradėtas Velykų dieną ir nusikėlęs į Atvelykį,  atsirado po dviejų savaičių tuštumos. Šita mano tyla tikrai nėra kažkaip meistriškai apgalvota ar sustrateguota, o tiesiog natūraliai - ištiko.
Šiandien manė vėl nustebino mūsų parapijos klebonas - per pamokslą pakeitęs mano požiūrį į apaštalą Tomą. Visi žinom posakį "Neviernas Tamošius" ar tiesiog atsimenam  Jono evangelijos aprašymą, kad apaštalas Tomas prisiekinėjo nepatikėsiąs Jėzaus prisikėlimu, kol neįdės piršto į jo žaizdas. Kaip ir mes niekuo netikim, kol nepačiupinėjam ar neparagaujam. Pasirodo - tai sveikai mąstančio žmogaus savybė, nes tik patyrę Dievo buvimą šalia, gali Juo iš tikro tikėti. Tomas, pamatęs Jėzų, "įėjusį durims esant užrakintoms", nebesirūpino žaizdomis ir kitomis detalėmis, bet bandė suvokti džiaugsmą, kurį dovanoja Prisikėlimas.  Ne veltui po to Tomas pasiekė net ir Indiją, skelbdamas gerąją naujieną.
Galiausia, jei vis dar nepavyko pajusti Velykų - rekomenduoju filmą "Popas" 2009. Žiūrėjimo kokybei padėtų trijų kalbų mokėjimas: rusų, vokiečių ir latvių, bet ir angliški titrai nesugadins filmo esmės. Visa laimė, kad ir rusų, ir vokiečių galiu suprasti, dar šiek tiek latvių, gerai kad pastarosios filme buvo visai mažai.
Linkiu to tylaus džiaugsmo, kuris nuramina vidines mūsų baimes ir nerimus.
- Kristus prisikėlė!
- Iš tiesų prisikėlė!

Vytautas [1/∞]

Paskutintas - NEpaskutintas!

Šiandien norėjau parašyti kokį įspūdingą tekstą, kokia netikėta tema, bet negailestingai artėjant rytui, likau prie įsivertinimo. Tai kaip gi man sekėsi? 
Supratau kad šitame įraše visos išsamios apžvalgos nebus, nes kažkaip pasirodė daugoka, kai pagalvojau apie 40-ies įrašų peržiūrėjimą ir analizę. Po tokio darbelio pasidalinsiu keliomis įžvalgomis, kurios man pasirodė svarbios paminėti.

• Parašyti gerą tekstą man reikia daugiau nei vieno vakaro po darbo ir visų kitų įsipareigojimų. Populiariausiais tapę tekstai buvo arba mano ilgai nešiotų minčių arba gana ilgo naršymo bei informacijos rinkimo rezultatas.
• Parašiau daug lėkštų tekstų, dėl kurių retas nori vėl sugrįžti. Būtų ypatingai malonu, jei parašytumėte kurie įrašai jums atrodo verti pasidalinti bent su vienu savo draugu. Galite parašyti numerį ([xx/40]) ar tiesiog apie ką, bet geriau numeris ar bent tikslus pavadinimas. 
• Tikriausiai pradėti reiktų nuo vieno tinklaraščio, nes šokinėjimas per du (ir kartą trečiame), ganėtinai išblaškė mano ir (kiek itariu) skaitytojų dėmesį. Nebent yra kitaip.
• Į galą pritrūkau prasmingų idėjų, kurios būtų naudingos skaitytojui, tai pradėjau rašyti apie save ir savo užsiėmimus. Nors iš kitos pusės, tokiu būdu tiesiog pristatau save ir galiu atrasti žmonių, kuriems panašios idėjos ir problemos yra aktualios. Bet jaučiu kad pradėjau susireikšminti.
• Įtraukti žmones į diskusijas ir komentarų rašymus irgi yra talentas, kurio matyt dar neatskleidžiau. Bet visi komentarai ir padrąsinimai man tikrai suteikė daugiau pasitikėjimo savimi ir palaikė kovoje prieš tingulį ar norą miegoti kiekvieną vakarą. Gavau net du kritinius komentarus apie tą patį: žvaigždutes ir paaiškinimus puslapio apačioje. Negavau jokio atsiliepimo, kad žvaigždučių nenaudojimas pagerintų mano tekstus, bet daugiau kritikos irgi nebuvo, gaila truputį.
• Kaip ir rašant mokyklos rašinius, taip ir šituos įrašus mano produktyvumas didėja artėjant vidurnakčiui ir mažėja artėjant trečiai valandai ryto. Gaila, kad lieka mažai laiko miegui, bet kaip gerai kad yra sugalvoti savaitgaliai!
• Pasirodo rašymas man nėra svetimas užsiėmimas, tai kol bus skaitančių - gražbyliausiu. Pakeliui gal ką vertingo išmoksiu. 

Visos kitos kilusios mintys jau atrodo kiek pritemptos, todėl čia ir baigsiu. 
Žinau kad mano tekstus pastoviai skaitė apie 20-30 žmonių, tai jei save laikote tame skaičiuje (tai reiškia kad perskaitėte daugiau nei penkis įrašus) prašau pasidalinti savo mintimis, vertinimais, įspūdžiais, patarimais, kritika, nusivylimu ar džiaugsmu (skirkit kokias 15 min.). Su pagyrimais neįsijauskit, nes be pasitikėjimo savimi (nesakau kad man jo netrūksta), man jie nieko daugiau neduoda. Įdomu kokios temos ar kryptys buvo įdomiausios, apie kurias norėtumėte daugiau tekstų? Ar jums labiau patiko man svarstymai, ar geriau nuorodos į protingus vaizdo įrašus/tekstus? O gal reikia kokio derinio, kaip kad mano tekstai, o (pvz.) sekmadieni - ką aš skaičiau/žiūrėjau? Kokiu ritmu turėčiau rašyti? Manau per savaitę būtų produktyvu 2-3 tekstai. Gal turit minčių kaip planuoti tekstus? Kaip rasti temas? Rašykit jei kyla bet kokia mintis, ji tikrai padės man augti (jei čia kam nors rūpi, aišku ;P). Atspėkit kuris įrašas tapo populiariausiu - kas atspės pirmas (arba arčiausiai tikslo) gaus mano jau perskaitytą „Computer Bild Patarėjas“ nr. 1/2012 su CD (perlenktas, bet nesutrintas).
Antradieniu planuoju išsamią visų tų 40 -ies tekstų statistinę analizę, apžvalgą ir dar kilsiančias išvadas. Ryt padarysiu pertrauką - manau kad nusipelniau.
Ačiū už dėmesį ir laiką!
Ypač dėkoju Martynui P., Jonui, Andriui, Jurgai, Simonui, Žygimantui, Ingai, Inesai, Sigitui Antanui, Justinai, Juliui, Sauliui, Alfredai, Martynui V., Aidai, Iolantai, Mantui, Vytautui, Vitai, Ingridai, Arūnui, Seržui ir Šarūnei už komentarus!

Vytautas [40/40] I DID IT !!!
Nuotrauka iš ČIA.

Jau įdiegiau Linux Mint

Trumpi įspūdžiai įdiegus Linux Mint'ą, gal padės mąstant apie galimybę pereiti prie atviro kodo operacinės sistemos. Raštingumas.lt [39/40]

Stalo žaidimų miestas

 Kuris Lietuvos miestas taps stalo žaidimų sostine? Atrodo be konkurencijos buvo yra ir bus Vilnius su savo D6 ir visomis kitomis parduotuvėmis. Kaunas tik bando vytis, ką pastebėjo jau minėtieji D6 ir atidarė filialą prie "Šilo". Nors pats esu iš Kauno, bet negaliu girtis esant kitaip. Apie Klaipėdą nieko negaliu pasakyti, juolab kad net internete nieko neradau (Jei kas radot ir galit mane informuoti, labai nepyksiu). Keista, vienok tai miestas ragavęs vokiškos kultūros (kurioje ir išsivystė stalo žaidimų tradicijos), bet dabar tik pasižymi rusų mažuma ir džiazu (nu gal dar uostu ir jūros švente, truputį). Panevėžys garsėja kuo kitu, bet šiaip tai saugus ir ramus miestas, jei kas jame bando gyventi. O va apie Šiaulius - atskirai.
Jau rašiau (nedaug), kad Šiauliuose yra vieša vieta kassavaitiniams susitikimams žaisti žaidimus, veikia klubas ir Akropolyje YRA stalo žaidimų parduotuvė "Galvosūkių pasaulis". Šiandien mane pasiekė labai džiugi naujiena. "Saulės miestas" (tai ne Šiaulių antrasis pavadinimas, o prekybos centras) paskelbė pavasarinę akciją "Žaismingas pavasaris". Atrodo lakoniškas pavadinimas, bet pasirodo perkant bent dvejose ŠM parduotuvėse už 30Lt. ar daugiau galima laimėti stalo žaidimą! Tai tikra svajonė stalo žaidimų entuziastui ir evangelistui. Žinoma, žaidimai tikrai "popsiški" ir galėjo parinkti labiau įtraukiančius žaidimus, bet už Dixit'o propagavimą galima viską atleisti. Kaip tikras "Monopolio" ne-mėgėjas nekreipiu dėmesio, kad kiekvieną savaitgalį vyksta šio žaidimo turnyrai. Bet pavasariniame leidinyje, kuriame pristatomos daugumos parduotuvių pavasarinės kolekcijos (rūbai, batai, suvenyrai, aksesuarai ir t.t.) yra ir keletas straipsnių. Negalėjau patikėti - visi apie stalo žaidimus! Du interviu su žinomais Šauliuose sportininkais (vienas iš jų krepšininkas, kitas - šaškininkas, aš jo nežinojau, bet matyt žinomas), ir vienas su Žaislų parduotuvės pardavėja, kuri sakė, kad stalo žaidimai darosi vis populiaresni. Dar vienas straipsnis tiesiog aprašė tuos 6-is žaidimus, kuriuos galima laimėti toje akcijoje. PASAKA!
Mąstant racionaliai, labai keista, kad parduotuvė nusprendė prizu pasirinkti stalo žaidimus, kuriuos dar reikia išmokyti žaisti... Beje nepaminėjau, kad tame leidinyje dar buvo ir testukas: "Koks stalo žaidimas Jums labiausiai tinka?". Labai banalus ir paprastas, bet vis tiek smagu matyti tokias pastangas įsiūlyti žmonėms stalo žaidimus. Aišku - idėja nauja, šviežia, bet ir rizika didelė, kad niekas neužkibs, nes šiaip masė yra vangi ir nenusiteikusi mokytis, kad ir tų lengvų taisyklių. Vienaip ar kitaip - širdis dainuoja matant tokius įvykius.
Keletas minčių, kurios kartojosi per tuos straipsniukus, atrodo kaip žinutės, kurias nori marketingistai įdėti pirkėjams į galvas: Smagu žaisti stalo žaidimus su šeima (smagu kad skatina bendravimą šeimoje); Sėdint vienam namie nebūtina riogsoti prie teliko, kai yra geras galvosūkis; Net ir su kompanija vakarėlyje (ar išvykoje prie kokio ežero) galima pasidėti į šoną alaus skardines ir pasiimti Alias'ą (o geriau Dixit'ą, bet čia po to, kai atsibos pirmasis).
Neretas draugas, išmokęs ir pamėgęs stalo žaidimus, man paliudija, kad vis dažniau vakarėlis ar pasėdėjimas su draugais apsieina be alkoholio. Galvodami apie paauglių vakarėlius tėvai galėtų investuoti į vieną - kitą stalo žaidimą, kad, iš neturėjimo ką veikti, nepradėtų ieškoti svaiginimosi būdų.
Ar Šiauliai taps stalo žaidimų sostine - nedrįstu svajoti, bet ženklų ta linkme matosi, telieka džiaugtis ir toliau kantriai aiškinti taisykles naujokam!
Smagių įspūdžių žaidžiant!
Vytautas [38/40]
Nuotrauka iš http://www.meetup.com/animefan/events/51072732/

Linux Mint vilionės

Mano pažaidimai su Linux'ais, gal nelabai rimti, bet tokia žaidimų ir esmė - nesurimtėti! Raštingumas.lt [37/40]

Vyriškas dvasingumas

Šita tema man parūpo, kai supratau, esąs bažnyčioje vienas iš kelių vyriškių tarp daugybė moterų. Tas buvo jau senokai, bet situacija vis dar iš esmės nepasikeitė. Visi vyrai toje bažnyčioje buvo: kunigas, patarnautojas-zakristijonas, keli pensininkai ir aš - studentas. Žinoma, tai nebuvo Velykų sekmadienis ar Kalėdų "bernelių mišios", o tiesiog eilinio sekmadienio šv. Mišios eilinėje bažnyčioje. Matyt vis dar galioja tas pasakymas, kad "tikėjimas tik moterims, vaikams ir senukams". Atseit: "kai pasensiu ir aš nueisiu, gal...". Žinoma, dabar įtikinėti vyrus eiti į bažnyčią, vilioti visokiais cirkais ar gąsdinti apokalipse būtų tas pats, kas virvę stumti.Tai ką veikti šeimos vyrui bažnyčioje (ne tik per mišias).
Tada šitą klausimą pradėjau dažniau kelti sau ir kitiem. Pasirodė, kad Amerikoje (JAV) jau yra ir knygų ta tema prileista. Viena pirmųjų į mano rankas papuolė Gordon Delbey "Healing the Masculine Soul". Autorius, kiek supratu, krikščionis (bet nepanašu kad būtų katalikas), bet gana lengvu stiliumi aprašo įvairius klausimus kylančius vyrams dvasingumo tema. Pagrindinė mintis - kad šiuolaikinė kultūra atsisakė tikro vyriškumo. Vyriškumas, tas grubus ir stiprus daugelyje pavyzdžių parodė, kad yra pavojingas ir nevaldomas. Jo suvaldyti neina, nes jei vyras jau stiprus, tai jį suvaldyti labai sunku. Visuomenė, dėka feminizmo ir po to sekusios meilės revoliucijos, pasirinko atsisakyti tokio vyriškumo ir įtikinti vyrus būti švelniais, jautriais ir (tarp eilučių) silpnais, kad kartais jie netaptų agresyvūs. Žinoma, niekas nesiginčijo, kad reikia stiprių vyrų, kurie sugebėtų būti švelnūs ir jautrūs, bei sugebėtų savo jėga nukreiptų grakščių ir jautrių moterų saugojimui. Tokie vyrai nuo seno buvo vadinami riteriais, džentelmenais ir panašiai. Bėda ta, kad kol vyras tampa "riteriu", o ypač be padoraus vadovavimo (be santykio su tėvu), ilgokai pabūna padauža, plevėsa ar kokiu "Don Žuanu". Dėl to "neapdoroto" ir "nesukontroliuoto" bręstančio vyriškumo pavojų nukentėjo visi šiuolaikinės vakarų kultūros vyrai. Knygoje yra ir daugiau cituotinų minčių, bet aš jau čia neišsiplėsiu. Plačiau galit pažiūrėti šitą įrašą apie G.Dalbey knygos "Healing Father Wounds" esmę. Tikrai verta visą knygą perskaityti, nepaisant to, kad ji parašyta prieš 21-erius metus - dabar visiškai aktuali net ir ne amerikonams. Tikriausiai verta perskaityti ir kitas autoriaus knygas, bet jų nei viena dar man nepakliuvo.
Kita knyga, kurią atsisiuntė draugas ir davė paskaityti buvo Richarg Rohr OFM "The Wild Man's Journey: Reflections on Male Spirituality". Knyga visai kitokia - akademiška, sistemiška ir labiau teorinė, nei pirmoji. Jei ten daugiau pasakojama remiantis pavyzdžiais ir patirtimi dvasiškai palydint vyrus, tai čia remiamasi sistemomis ir logika. Čia išsamiai aprašytos "keturios vyriškumo kolonos": vyras - karys (beatodairiškai paklūstantis "karaliui" ir pasiryžęs už jį mirti), vyras - magas (darantis "stebuklus" savo rankomis), vyras - mylimasis (ang.: lover - sugebantis visapusiškai mylėti moterį ir padaryti ją laimingą) ir vyras - karalius (sugebantis sutelkti skirtingus žmones vardan vieno tikslo). Reiktų šituos pavadinimus priimti atsargiai, nes galima "pasimauti" ant kokio stereotipo, o geriausia paskaityti tuos aprašymus knygoje, kur yra tikslesnis apibūdinimas. Apibendrinant tik pasakysiu, kad brandus vyras turėtų stengtis visus tuos keturis gyvenimo aspektus auginti panašiai.
Galiausiai atsirado ir išverstų knygų į lietuvių kalbą, geriausiai žinoma J. Eldredge'o knyga „Laukinis širdyje“, po kurios išėjo ir knyga apie moteris "Žavingoji" su aprašymėliu ir dar vienu. Dar po metų išversta ir trečia autoriaus knyga "Vyro kelionė", kuri dar (nesuprantu kodėl) neatsirado mano knygų lentynoje. Trumpai apie "Laukinis širdyje" - tai tikrai labai lengvu amerikonišku stiliumi parašyta knyga, bet pažadinanti tą miegantį vyriškumą mūsų širdyse ir kviečianti išbandyti to laukinio vyriškumo galimybes.
Šiuo metu dėl nesuvokiamų priežasčių strigau su skaitymu, bet eilėje laukia Robert Bly "Geležinis Džonas", kuri nėra tiesiogiai apie dvasingumą, bet daugiau apie jaunuolio virsmą vyru, t.y. apie įvairiose kultūrose praktikuotą iniciacijos procesą ir reikšmę. Šiais laikais ne tik kad dingo toks reiškinys, bet jo liekanos iškrypo, kaip kad studentų krikštynos.
Beskaitant negaliu pasigirti labai stipriai suvyriškėjęs, tam reikia veiklos, rizikos, galimybės patikrinti savo jėgą, iššūkių ir bendros vyriškos maldos. Iki šiol pamenu kaip per studentu ateitininkų vasaros akademiją Marcinkonyse vyriška kompanija su eiguliu padėjome valyti miško taką. Atėjus vidurdieniui, kaip kokie vienuoliai, padėjome kirvius bei pjūklus, išsitraukėme lapus su dienos skaitiniu iš šv. Rašto, paskaitėme, sukalbėjome maldą, pagiedojome nesudėtingą giesmę ir vėl ėmėmės įrankių.
Sunkiausia mums, vyrams, yra pripažinti savo silpnybes ir nesėkmes. Bet tik toks kelias yra stiprėjimo link. Nesakau kad reikia eiti ir save graužti kiekviename žingsnyje, bet būtina turėti vyrišką kompaniją, kurioje nebūtų gėda pasidalinti savo klaidomis ir gauti pasiūlymų kaip iš to lipti. Moterims pakaks žinoti, kad mes dėl jų stengiamės būti stiprūs iš visų jėgų. Todėl nereikia laukti, kol pasieksi visišką dugną ir iš nevilties ieškosi anoniminių (alkoholikų, narkomanų, lošėjų ar kitų) grupių. Galvodamas apie vyrišką dvasingumą, prisimenu senovinę tradiciją, kad vyras šeimoje yra Dievo atstovas, kaip kunigas parapijoje. Šiuolaikinėj visuomenėj visi atstovavimo "privalumai" jau seniai iš vyro atimti, bet atsakomybė liudyti Tiesą - liko. Tereikia išdrysti ją prisiimti.
Šita tema, tikiuosi, dar parašysiu ir plačiau, bet šiam kartui pakaks. Vyrams linkiu atrasti savo tikrąjį vyriškumą ir jį padovanoti savo moterims. O moterims linkiu kantrybės ir išminties sužadinant vyrams norą būti tikrais vyrais, tik jos vienos žino kaip tai padaryti!
Daugiau nuorodų ir diskusijų galima rasti (ir įdėti) čia.
Vytautas [36/40]
Nuotrauka iš http://www.national-wesleyan.org/wesleyan_men.asp

Programų kompiutryje atsinaujinimui

Nedidukė programėlė, skirta visų instaliuotų programų atnaujinimui raštingumas.lt [35/40]

Stiprūs ryšiai: giminės

Jau prirašiau apie silpnus ryšius čia ir čia. Šiandien nusprendžiau parašyti apie stipresnį ryšį - giminystę.
Man tėvai nuo mažens kartodavo, kad "draugai yra - draugų nėra, o šeima visada bus", turėdami omenyje, kad ir giminės visada bus. Kad ir kokie nepakenčiami giminaičiai bebūtų - jie visada bus Tavo giminaičiai. Tikriausiai būna visokių giminių ir visokių santykių, bet mano giminėj buvo taip, kad keli pusbroliai tapo gerais draugais. Ir ne dėl to, kad juos sutikau gatvėj ar siejo bendri interesai. Bet dėl to, kad jie buvo pusbroliai, tik po to radom bendrų interesų. Matyt persidavė ir mano tėvų toks sustiprintas domėjimasis savo giminės medžiu, kilme ir ryšiais siejančiais mus nuo gimimo. Čia matau sąsają tarp giminių ir tų kitų "silpnų ryšių" - net jei jie ir giminės, vis tiek reikia palaikyti bendravimą, kad žinotum dėl ko gali kreiptis į vieną ar kitą giminaitį. Žinoma čia slypi ir visų mūsų užkoduota "švogerių Lietuvos" klasta. Piktnaudžiauti tais ryšiais yra dar pavojingiau nei piktnaudžiauti draugystėmis, bendrais mokslais ar bendrais pomėgiais. Išdavęs kokį pusbrolį ne tik pats susipyksi, bet supykdysi ir tėvus. Na čia pasaka be galo. Esu dirbęs giminaičio įmonėj ir, žinoma, nuvyliau jo lūkesčius, kas nepastiprino mūsų bendravimo. Iki šiol neišsiaiškinom iki galo, bet gal kai kurių dalykų ir nebereikia judinti (čia matyt prabilo tas bailusis "aš").
Įdomu tai, kad mano pavardė nėra jau tokia labai populiari, tai reiškia, kad ji nėra labai sena ar ypatingai gausi. Nepaisant to, įvedęs savo pavardę google, duckduckgo ar net facebook'o paieškose, randu žmonių kurių nežinau ar nerandu savo giminės medyje. Pastarasis sakinys turėjo nuskambėti pasipūtėliškai - kaip gi aš galėčiau žinoti visus savo gimines (bent jau nešiojančius tokią pat pavardę)?
Be to, kad nevengiu dalyvauti giminių susitikimuose, čia vėl kaltas internetas ir jo galimybės. Tarp keleto alternatyvų, vienas internetinis puslapis siūlo gana patogų mechanizmą kurti giminės medžiui - Geni.com. Žinoma, tada, kai tą medį tik pradėjom kurti, jis buvo pilnai nemokamas ir galėjai išdarinėti praktiškai ką nori. Kadangi mano tėvų namuose pieštų medžių buvo jau keletas, tai su tėčiu netrukom juos suvesti ir į skaitmeninę erdvę. Mano tėtis "pagavo kablį" ir tą medį pildė kiek tik sugebėdavo rasti informacijos (tuo pačiu pradėjo mokytis anglų kalbos, kaip pensininkui - pagarba). Po kurio laiko netgi atsirado keli medžiai, jau sukurti toje sistemoje, kurie susisiejo su mūsų medžiu ir atsirado ne tik giminės medis, bet visas miškas. Žinoma, kad taip atsitiktų, reikia bent vieno-kito "fanatiko", kuris kapstytųsi toje informacijoje ir bendrautų su dar gyvais senelių pusbroliais ar kažkelintos eilės pusseserėmis, kas ne visada jau taip labai linksma. Gerai, kad mano tėtis toks kantrus.
Galėčiau papasakoti, kaip reikia naudotis tuo geni.com, bet jis pasidarė mokamas - jei įvedi 100 žmonių į medį, reikia pradėti mokėti. Gal reiktų paieškoti ir nemokamų alternatyvų, bet nemokama, gali reikšti - nesaugu bei nepatikima. Ar tikrai norėčiau, kad mano visas giminės medis būtų viešas internete? Visada galima naudotis programine įranga tiesiog kompiuteryje, kuri irgi bus mokama, bet bent jau ne abonementu, o vienkartiniu mokesčiu. Nors internetinis variantas yra įdomus tuo interaktyvumu - įvedus naują žmogų, kokį tolimą giminaitį, galima jį pakviesti, įvedus el.pašto adresą, ir jis galės toliau plėsti tą medį nuo savęs. Baisiai šakotas medi gavosi. Apie alternatyvas angliškai galima rasti čia.
Du įdomūs nutikimai besinaudojant tuo medžiu. Vienas įdomus atradimas buvo, kai prisijungė didelis medis (o gal ir visas miškelis) siekiantis netgi M.KČiurlionį (aš tikrai nepretenduoju į giminystę su juo). Kitas įdomus atvejis buvo, kai sužinojau, kad mano draugas be kita ko yra ir truputį giminaitis (tarp mūsų medžių buvo įsiterpęs dar vienas medis).
Ilgainiui naudojimasis tuo medžiu aprimo, nes kai viskas suvesta, tai jau suvesta, o pabendrauti galima ir kitokiais būdais. Tik jį prisimenu, kai randu kokį nepažįstamą bendrapavardį ir noriu išsiaiškinti kelintos eilės pusbrolis jis man yra.
Manau yra svarbu žinoti savo kilmę.
Įdomaus pažindinimosi su savo kilme!
Vytautas [34/40]
Paveikslėlis iš http://jellybeansart.blogspot.com/2008_05_01_archive.html

Apie kitokią paieškos sistemą

Jau turbūt du kartus žadėjau kad parašysiu, tai ir rašau apie duckduckgo.com raštingumas.lt [33/40]
Paveiksliukas iš http://www.gabrielweinberg.com/blog/duck-duck-go/

Silpni ryšiai 2

Jau rašiau apie tai "silpni ryšiai", bet per tą laiką atsirado keletas minčių, kuriomis negaliu susilaikyti nepasidalinęs.
Ateinantį ketvirtadienį planuoju dalyvauti susitikime su TSPMI dėstytoja dr. Aine Ramonaite. Susitikimo tema ir lektorės specializacija - socialinis kapitalas (kurį irgi jau minėjau aname straipsnyje). Vienok tema jau man pačiam aktuali - sakiau pasidomėsiu daugiau apie būsimą svečią ir paskaitinėsiu jos tekstus. Įstrigo viena mintis - visuomenėje yra žmonės su skirtingais socialumo lygiais: vienišiai, šeimyniški, veiklūs ir bendrautojai (connectors - galima versti: sujungėjai). Kaune man tekdavo sutikti visokio socialumo žmonių, bet dabar kažkaip išryškėjo, kad sutinku arba grynus bendrautojus (bet labai retai), arba šeimyniškus. Pastarieji praktiškai dominuoja. Be darbo ir šeimos praktiškai su niekuo nebendrauja, geriausiu atveju - su tolimesniais giminėmis, bet ir tai priklauso nuo nuotaikos. Bet koks pasiūlymas sudalyvauti neįprastame renginyje priimamas skeptiškai ir domimasi kas bus iš jo pažįstamų (bendradarbių ar giminės). Dažniausiai nesvarbu renginio turinys, o tik dalyviai. Ar galima viską suversti tingumui ir nesaugumui? Gal čia įvaizdžio problema - ką kiti pagalvos, jei pasirodysiu netobulas? Ar viską gadina gandai ir pomėgis prikurti informaciją prie gautų žinių?
Iš kur atsiranda smalsumas sutikti kitokius žmones, domėtis jų mintimis, gyvenimais, atradimais? Gal viskas dėl to, kad man tėvai nedraudė (tikrai nesakyčiau kad būtų labai skatinę) skaityti knygas? Ar dėl to, kad jie visada domėjosi aplinkinių gyvenimais, bei kartais namuose būdavo svečių iš užsienio? Man nuo mokyklos vyresnių klasių patikdavo domėtis kitokiais žmonėmis, kitokiomis mintimis, kitokiais argumentais. Iš kai kurių netgi galėdavau pasimokyti.
Norėčiau prieš susitikimą su lektore iš TSPMI padiskutuoti apie žmonių nusiteikimus, požiūrius, elgesio modelius, motyvus ir kitus įpročius bendraujant su savo aplinka. Galėtume ekspertę užversti protingais klausimais ir išpešti daugiau naudos iš jos kelionės bei organizatorių pastangų.  
Pasamprotaukit komentaruose, kaip galima skatinti žmonių pasitikėjimą vieni kitais ir stabdyti įtarumus bei gandus.

Sakyčiau gana nekantriai laukiu to susitikimo, bet tikriausiai nereiktų viltis per daug. Juk ne šventieji puodus lipdo ir mokslinius darbus rašo!
Smagaus smalsavimo!
Vytautas [32/40]
Paveiksliukas iš http://www.forbes.com/sites/mikemyatt/2012/01/05/the-fastest-way-to-kill-corporate-culture/

Keletas akimirkų iš mano kasdienybės raštingumas.lt [31/40]

Facebook'as ir nuoširdumas

Šiandien parašiau sveikinimą su gimtadieniu, naudodamas facebook'o priminimais, kad žmogus šiandien švenčia gimtadienį (be jo net nežinočiau apie tą gimtadienį) bei naudojausi facebook'o žinute. Prisiminiau kad visada taip darau, nes nematau reikalo, kad mano sveikinimą matytų visi, apsilankę to žmogaus profilyje, viešai. Pamaniau - laikas pasidalinti savo mintimis apie Facebook'o kritiką ir liaupses.
Viena pastaba, perskaityta 15min.lt straipsnyje man pasirodė tikrai rimta. Nuolat "kabėdami onlaine" tampame vis labiau apgailėtini, nes puikiai žinome, kad ne prie kompiuterio nuveiktume ką nors vertingesnio, svarbesnio ar pagaliau - įdomesnio. Perskaičius to tyrimo išvadą atrodo kad tikrai "visi kiti" gyvena įdomesnį gyvenimą, o aš vienas sėdžiu prie kompiuterio, fone matau televizorių su nuobodžia pokalbių laida ir kramsnoju neypatingai sveiką maistą. O kai pavydo ir pykčio sau sėkla pradeda dygti ir skleisti žiedus beigi berti sėklas ant kitų - gimsta trolis. Aš tik taip galiu paaiškinti savanoriškai piktus ir beprasmius komentarus rašančius žmones. Entuziastingi tinklaraštininkai džiaugiasi, kai pritraukia prie savo straipsnių tokius žmones - taip sukeliamas tinklaraščio populiarumas ir skaitomumas. Toks ir yra rašančiojo tikslas - kad jis būtų skaitomas. Matyt  mažuma yra tų, kurie matydami kitų sėkmes, aktyvią veiklą ir gražias nuotraukas užsidega  pasimokyti, pasisemti idėjų ar padaryti kąnors panašaus (ar bent tyliai pasidžiaugti už savo draugų sėkmę).
Vienas nelietuviškas tinkraštininkas/tinklakalbėtojas (Gary Vee) labai aistringai gina socialinius tinklus ir kritikuoja privatumo gynėjus teigdamas, kad per juos grįžta mažo miesteli taisyklės tik žymiai didesnėse bendruomenėse. Jis kalba JAV kontekste, bet ir pas mus galima rasti pakankamai didelių miestų, kad juose žmonės galėtų ištirpti (ar kitaip pradingti). Mažo miestelio  taisyklės - kai visi apie visus viską žino, gali sužinoti ar tiesiog prilipdyti stereotipą. Bet gali ir išsiaiškinti melagį, apgaviką ar šiaip kokį trolį. Ačiū Martynui už šviežią tekstą apie mažo miestelio taisykles. Vieno žmogaus balsas tapo kur kas geriau girdimas nei kada nors ankščiau.
Kai kiekvienas pradeda rodyti savo balsą - atsiranda triukšmas, kuris gali paskandinti svarbias ar įdomias žinutes. O ką jau be kalbėti apie įmonių ar pavienių verslininkų reklamą? Martynas rašė apie facebook'o pabaigą. Jau nemažai draugų pastebi, kad nelabai jiems to facebook'o bereikia. Bet facebook'as vis dar gyvas, keičiasi, tobulinasi ir nepanašu kad užsidarinėtų.
Tiek mūsų aptarinėjamas FB, tiek didžiosios paieškos tokios kaip Google ar Bing teigia kad mums padeda susidoroti su informacijos pertekliumi - pateikia mums, algoritmų pagalba, tai kas mums bus įdomu ir reikalinga. Galiausiai paaiškėja, kad visa "randama" informacija internete yra "kaip tik mums" - toks reiškinys vadinamas "informacijos burbulu".

Dar parašysiu apie alternatyvią paieškos sistemą duckduckgo {jau parašiau}, bet smalsiausieji jau dabar gali eksperimentuoti.
Nesakau kad Facebook'as yra vienareikšmiškas gėris, bet savo rašliavas reklamuoju praktiškai tik per jį ir skaitytojų sulaukiu (skelbiu ir per google+, bet lankytojų iš ten nėra labai daug). Tik įtariu, kad  mano skelbiamos nuorodos atsiranda ne pas visus ~600-us mano "draugų" informacijos srautuose dėl tų mistiškų algoritmų. Šitoje vietoje padėtų aktyvesnis dalinimasis mano tekstais, bet dalinkitės jei tikrai to norit. Vis dar tikiu, kad mano tekstai suras savo skaitytoją ir be dirbtinų reklamavimo priemonių (žinau - naivu, bet matyt toks jau aš).
Tokios kelios padrikos mintys, jei skaitėt kokį įdomesnė straipsnį ar matėt video apie Facebook'ą ar kitus socialinius tinklus, pasidalinkit, man tikrai įdomu, juk panašu kad tai vis tiek bus interneto ateitis.
Turiningo naršymo!
Vytautas [30/40]
Nuotrauka iš http://knowyourmeme.com/memes/sites/facebook

Apie nuotolines duomenų saugyklas arba kaip su savimi pasiimti savo failus nesinešiojant "flešiuko". raštingumas.lt [29/40]

Lietuvos vienijimas ir stalo žaidimai

Nesusijusio (bet gražaus) žaidimo nuotrauka

Dvi mintys.
Abi susijusios su stalo žaidimais.
Pirma.
Norint dažnai žaisti stalo žaidimus, neužtenka susipirkti pačius geriausius žaidimus pasaulyje. Reikia žmonių, kurie mėgtų, norėtų ir turėtų (rastų) laiko žaisti. Tam reikia bendruomenės, o su bendruomene reikia dirbti, reikia nuolatos nepavargti aiškinti taisykles, reikia nuolatos prižiūrėti, kad tų taisyklių būtų laikomasi. Ir to negana. Dar reikia, kad žaidžiantieji būtų geros nuotaikos, linksmi, o gal net ir laimingi. Reikia įsipareigoti. Matyt nebus įdomu žaisti be įsipareigojimo.
Antra.
Teko dalyvauti diskusijoje apie "Lietuvos vienijimą", tiksliau, kaip ir dažniausiai - įvardintos bėdos (gali pasakyti kad labai kompetentingai), bet nepasiūlyta nieko racionalaus joms spręsti. Pirma ir, matyt, pagrindinė įvardinta problema - tikslo neturėjimas (valstybė/tauta neturi tikslo). Aš jau rašiau, kad man sunku atrasti savo tikslą ir pasiryžti jį siekti. Ko galima tikėtis iš visos valstybės? Pabandyk su keliais draugais sutarti dėl bendro tikslo ir jį įgyvendinti - nebus paprasta. Kaip gali valstybė sutarti dėl bendro tikslo, jei mes (taip, nesuklydau: mes=valstybė) net tartis nemokam. Man vidinis balsas sako, kad žaisdami stalo žaidimus mokomės susitarti dėl taisyklių o gal net ir dėl tikslų.
Sėkmės žaidžiant vieningą Lietuvą!
Vytautas [28/40]
Nuotrauka iš http://duasjanelas.blogspot.com/2010/06/green-board-games.html

Ne tas kietas, kas kietas...

Laisvomis minutėmis nuklydau į google+'ą ir facebook'ą, kur mane patraukė kelios nuorodos. Vieną iš jų - bernardinai.lt portalo pasidalintas straipsnis "Naujasis Židinys-Aidai. Tomas Daugirdas. Lietuviškumo šaknys: kuris kaltas?". Šiaip straipsnis toks sakyčiau sunkoko stiliaus, nelabai konkretus ir nelabai aiškus, bet bando įvardinti mūsų nuolatinio "niurzgėjimo" ir "bambėjimo" priežastis. Taip - dideli lūkesčiai iš kitų, tuo pačiu ir iš savęs galiausiai priveda prie kitų kaltinimo ir depresijos ir t.t. ir pan. Pabaigiama su viltingu siūlymu keisti požiūrį bent per gavėnią. Tik tiek, kad neįkvepia.
Gerai kad kaip tik prieš tai jau buvau matęs "TED2012" konferencijos kalbėtoją Brené Brown. Skirkite tas 20 minučių (kalba angliškai ir kol kas nėra jokių subtitrų) požiūrio atšviežinimui.
(Pirmoji jos kalba TED2010 yra čia, yra ir lietuviški titrai)
Viena iš stipresnių citatų: "žmogaus pažeidžiamumas - tai tiesioginė jo drąsos išraiška". Ši citata man priminė dar kokiais 2000-aisiais tokio Žilvino Gailiaus vis kartotą frazę: "Ne tas kietas - kas kietas, bet tas kietas - kas minkštas". Pažeidžiamumas - tai ne silpnumas, anaiptol - tai žmogaus drąsa ir vidinė stiprybė rizikuoti būti pažeidžiamu, demaskuoti save, pasitikėti kitais, nebijoti suklysti ar net sužlugti. Ta dalis apie gėdą ir kaltę man dar labiau atgaivino. Čia aš įžvelgiu tikrąsias katalikų bažnyčios (būtent tikrąsias, o ne tas kurias mums primeta bobulės ir visokios pretenzingos tetos) funkcijas su išpažintimi, bendruomene, besąlygiška žmogaus verte ir panašiai.
Et kad taip pavyktų išgydyti tą nesąmoningą gėdą ir išdrįstume prisiimti kaltę (negėdingą) už realius savo nevykusius veiksmus. Juk, tarp nesėkmių ir klaidų, esam vertingi žmonės, pilni nepanaudotų talentų, gerų minčių ir kas žino kas atsitiks, jei vienas kitą palaikysim ir drąsinsim vietoj žeminimo ir pašaipų.
Drąsos!
Vytautas [27/40]
Paveikslėlis iš http://www.jesusnomics.com/tag/guilt/

Naršyklė papildyta socialiniais tinklais. Jei tikrai mėgstate "Google Chrome" ir socialinius tinklus - Patiks. Raštingumas.lt [26/40]

Keista šventė

Jau nuo studentiškų dienų žinojau, kad prasidedant pavasariui būna žalia šventė. Ne, tai ne Velykos ir ne kokia nors kovo 11! Tai bene populiariausia krikščionių šventojo minėjimo diena, tapusia vienos salos "pamišimo" diena.
Tai šv. Patriko diena.
Sakau kad žinau, tai reiškia, kad man teko susidurti su vienu Airijos (čia tokia šalis, o ne muzikos grupė) mylėtoju, kuris galiausiai ten ir apsigyveno. Čia jo tinklaraštis (apleistas, bet atspindi charakterį). Pamenu, kai Darius prieidavo ir kiekvienam sutiktam pažįstamam įsegdavo žalią juostelę į striukės atlapą, taip įtraukdamas į šv. Patriko dienos paminėjimą. Niekas nesipriešindavo, nes žinojo koks Darius draugiškas ir kaip pasipriešinsi šventojo dienos šventei?
Vėliau ir pačiam paaiškėjo, kad Airija yra kažkuo labai artima šalis mums, lietuviams. Kažkaip atsitikdavo, kad įvairiuose tarptautiniuose susitikimuose su airiais visada gerai sutardavome.
Gal dėl malonių prisiminimų, gal dėl linksmesnės nuotaikos (šita šventė man asocijuojasi su gera nuotaika) apsirengiau ką turėjau žalio.
Jei dar spėsit, apsirenkit žaliai ir gatvėje paieškokit žmonių, kurie galbūt irgi tyliai švenčia solidarumą Airijai.

Vytautas [25/40]
Nuotrauka iš http://www.homeofbeliefs.com/happy-saint-patricks-day-quotes/

Tęsiu muzikos temą - apie muzikos grotuvą, kurį naudoju klausyti muzikai, esančiai kompiuteryje. Raštingumas.lt [24/40]

Nuotrauka iš http://sharethefiles.com/forum/viewtopic.php?f=148&t=209280

Čia randu muziką

Kai išmokau naudotis torentais ir išmokau "parsipūsti" muzikos, prisikaupiau krūvą visokiausių senų ir naujų dainų. Pasijaučiau lyg dabar AŠ TURIU MUZIKOS. Bet juokingiausia, kad susirinkus svečiams ar tiesiog tvarkantis įvedinėju www.m-1.fm ir viskas. Po kurio laiko įsigudrinau ir radau tokią fantastišką programėlę "Radio?Sure!", kurioje ir M1 ir visos kitos geidžiamos ar tiesiog nežinomos radijo stotys groja. Bet pasirodo čia dar ne viskas.
Žinoma yra youtube.com, kurį visi esate puikiausiai įvaldę. Bet ar žinojote, kad galima dainas sudėti į sąrašą (play list'ą) ir kuriam laikui pamiršti naujos dainos ieškojimą? Tereikia prisiregistruoti su google paskira ir tada galima sudarinėti dainų sąrašus. Kitų žmonių sąrašus taip  pat galima rasti. Bet tuo galimybės rasti muzikos internete dar nesibaigia, anaiptol.
Viena iš tokių patogesnių alternatyvų - "grooveshark" (čia nuoroda su dainomis, kurias klausau rašydamas šitą tekstą, bet per paiešką galite rasti praktiškai bet ką). Šita paslauga nemokama kompiuteryje, bet gudriajame telefone, kiek suprantu reikia jau mokėti mėnesinį mokestį. Čia radau beveik viską, ko ieškojau, net ir lietuviškų dainų.
Draugo Andriaus pamėgta ir man visai patinkanti paslauga (arba savadarbis radijas, kaip jie save vadina) yra 8tracks, kur galima rasti skirtingų žmonių sudarytus dainų rinkinius pagal kokius nors kriterijus ir kiekvienas gali klausytis savo išsirinkto rinkinio. Čia veikia tokie įdomūs apribojimai - per vieną valandą galima prasukti tik tris dainas, bet niekas nedraudžia tiesiog pasirinkti kitą dainų rinkinį. Pabaigus groti tą išsirinktą dainų rinkinį, parenkamas panašus kitas rinkinys. Kaip radijas - visai nieko, nes nėra jokių kalbančių balsų o muziką gali pasirinkti pagal nuotaiką. Be to šitaip gali atrasti naujų atlikėjų ar dainų.
Kartais pasiklausau ir muzikos iš parsisiųstų dainų, bet kuo toliau, tuo rečiau. Gal dėl to, kad siunčiuosi muziką albumais, o albume tik kelios dainos yra vertos klausymo. Juk nėra laiko išrankioti geresniąsias, o winamp'o reitingavimo sistema taip ir neišmokau naudotis.
Smagaus pasiklausymo!
Vytautas [23/40]
P.S. Pradžioje dvejojau ar nereikėtų šio įrašo rašyti raštingumas.lt tinklaraštyje, nes nežinia ar čia labiau apie muziką ar apie kompiuterinį raštingumą buvo. Nusprendžiau, kad labiau apie muziką.
Nuotrauka iš  http://internet-texpert.blogspot.com/2011/04/create-internet-radio-station.html

Waterfox (Firefox x64)

Šiandienos atradimas, gal kiek siauresniam ratui, bet vėl apie naršykles. rastingumas.lt [22/40]

Stalo žaidimų užkratas

Stalo žaidimai - KAVAKUKI (Šiauliai)

Man patinka stalo žaidimai, ypač tie, kuriuos gali daugiau žmonių kartu žaisti. Negaliu tiksliai  pasakyti kodėl bet patinka. Pradžioje matyt labiau patikdavo, nes galėdavau įrodyti, koks aš "kietas" laimėdamas visas partijas iš eilės, bet vėliau kažkodėl niekas nebenorėdavo su manim žaisti... Po to supratau, kad reikia nepersistengti kiekvieną kartą laimėti, o pasitenkinti viena laimėta partija per vakarą, o kartais ir nei vienos. Dabar mane vėl priima žaisti kartu ;) Sutirštinu, žinoma dėl to priėmimo/nepriėmimo, bet žaidžiančiųjų nuotaikos žymiai geresnės, kai aš nesistengiu savęs statyti į centrą, o tiesiog padedu kitiem džiaugtis žaidimu. Žaidime stengiuosi gerai išaiškinti taisykles ir prižiūrėti, kad pavyktų jų laikytis. Lėčiau susigaudantiems žaidime - paaiškinti pagrindines strategijas. Vis daugiau draugų pamėgsta stalo žaidimus.
Norėčiau, kad stalo žaidimai taptų masiniu reiškiniu, bet tai vyksta labai lėtai. Viena priežasčių, matyt, yra tai, kad po partijos laimėtojas tik vienas. Smagu būti laimėtoju, o pralaimėjusiu ne visada. Nebent pavyksta apkaltinti laimėjusį nesąžiningu žaidimu ir tada labai "smagu" pasiginčyti iki susipykimo ir apsižodžiavimo... Ne, tokie išsiaiškinimai tikrai neprisideda prie stalo žaidimų populiarinimo. Dar kita priežastis - žaidimų kaina. Neprisipirks gi kiekvienas tų žaidimų po 100-150Lt.
Viena iš minčių žaidimų populiarinimui - turnyrai. Sunkumas tas, kad žaidimų daug ir skirtingų, o turnyrą reikia daryti vieno žaidimo, tai vėl kažkaip susiaurėja viskas ir nebus taip, kad visi mėgtų vieną kurį nors žaidimą. Šiandien teko pasišnekėti su vienu mokyklos mokytoju, mokantį mokinius žaisti šaškėmis ir šachmatais. Skundėsi kad sunku jaunuolius pritraukti prie to žaidimo. Atrodo - ko daugiau reiktų? - turnyrai vyksta respublikiniu mastu, žaidimas (šaškės) žinomas visiems, bet jis vis tiek nėra populiarus, tik maži mėgėjų rateliai. Ir tuo pačiu, turnyrai skatina konkurenciją ir mažina malonią atmosferą.
Kitokia mintis - maloni vieta ir smagi kompanija. Panašiu principu veikai stalo žaidimų vakarai "Kavakuki" (Šiauliuose).  Per daugiau nei metus tie vakarai pasidarė tokie mėgiami, kad net sunku rasti vietą atsisėsti. Žinoma tam reikia jaukios vietos, patogių stalų ir saugios atmosferos. Reta kavinė norėtų, kad pačiu pelningiausiu laiku (vakarais ir savaitgaliais) būtų užimti stalai žaidėjų, kurie beveik nieko neperka. Kai kurie žaidėjai vardan atmosferos ir gerų santykių atsisako kovingumo ir azarto. Be to viskas priklauso nuo susirinkusiųjų tarpusavio santykių, nes žaisti vienam kartu su trim gerais draugais, labai greitai gali tapti susimokymo auka.
Dabar mano kelias - stalo žaidimų būrelis mokykloje. Gerai kai už malonumą dar ir moką algą (nesakau kad už ją galima išgyventi, bet primokėt nereikia)! Ir blaškausi tarp turnyrų idėjos ir klubinės atmosferos.
Gal turite dar kokią idėją? Labai laukiu pasiūlymų.
Vytautas [21/40]
Nuotrauka iš KAVAKUKI Facebook'o galerijos https://www.facebook.com/Kavakuki

Kaip aš naudoju Firefox'ą raštingumas.lt [20/40]

Kelinta diena yra sekmadienis?

Dar penktoje, klasėje, kai mokytoja pasakė, kad angliškai kalbančiose šalyse sekmadienis yra pirma savaitės diena, man kilo neaiškumas. Tada dar man nerūpėjo taip giliai, bet klausimas niekur neprapuolė. Juolab, kaip čia taip gali būti, kad pirmadienis (ala 'pirma diena') būtų antra savaitės diena - nelogiška.

Pasirodo už šito klausimo stovi ne kas kita, o teologija. Aiškiausiai ta matosi rusų kalboje sekmadienis - воскресенье. Tas žodis turi ir kitą reikšme - prisikėlimas. Taigi pagal senąjį testamentą, kai buvo liepta švęsti septintą dieną (švęsti/ilsėtis septintą savaitės dieną, šabo dieną, nes Dievas po pasaulio sukūrimo ilsėjosi), tikslumo dėlei reikia sakyti šeštadienį (суббота [ru: šabo diena], Saturday [en: saturno diena], Samstag [de: saulės išvakarės]). Tai kas čia atsitiko su tuo sekmadieniu?

Pasirodo sekmadienis buvo švenčiamas kaip Kristaus prisikėlimo diena ir tai ne tik per Velykas kartą per metus, bet kiekvieną savaitę, nes būtent jis ir yra krikščionybės pagrindas. Todėl pagal sekmadienio pavadinimą galima atpažinti kada formavosi kalendoriai kokiose kalbose. Pasirodo, kad sekmadienis krikščionims, vis tik yra ne septinta diena, o aštunta diena. Būtent po Kristaus prisikėlimo yra tikima, kad baigėsi cikliškas gyvenimas (gimimas, santuoka, mirtis ir vėl gimimas), kurį visą reguliuoja Dievas. Prasidėjo žmogaus ir Dievo bendra pasaulio kūryba. Būtent todėl Bernardinai.lt savo skyrių apie kultūrą yra pavadinę "Aštuntoji diena". Dar smulkiau galima pasiskaityti Wiki. Jei žinote rimtesnių šaltinių - nesivaržykit pasidalinti.

Gražaus sekmadienio ir gražios "tautos prisikėlimo" šventės!

Vytautas [19/40]

Nuotrauka iš http://www.liesyoungwomenbelieve.com/index.php?id=713

Apie mano kalendorių, laiko planavimą ir priminimus. Raštingumas.lt [18/40]

Kas galėtų būti geriau?

Tema tikrai pakankamai abstrakti, todėl galėčiau rašyti beveik apie bet ką, kad ir atominę energetiką ar ūkininkavimą gyvenant butuose. Bet rašiau tą temą galvodamas apie savo rašliavas. Kadangi daugumą dalykų šitame darbe darau ganėtinai spontaniškai, tai ir temos įrašams atsiranda tik atsisėdus rašyti. Bet kol neturiu temos, nesigauna prisėsti. Galiausiai atėjus 23:00 jau aukoju miego laiką ir bandau kokią temą iš rutulioti. Iki šiol viskas gaunasi pakankamai sėkmingai, nepaisant to, kad įrašai gaunasi ne ypatingai įdomiomis temomis ir nėra taip jau įdomiai skaitomi, kaip norėtųsi. Panašiai kaip ir šiandien, nors dienos bėgyje ir turėjau ne vieną laisvą pusvalandį, bet tenka jau "po dvyliktos" varvinti akis prie kompiuterio ekrano.
Geriau būtų nors šiek tiek planuoti (bandysiu panaudot ateinančiai savaitei), nes visai smagiau kai pradėtą įrašą palieki kuriam laikui ir prie jo grįžti po poros valandų. Du trečdalius pratrini, parašai pora sakinių ir vėl palieki. Galiausiai vis tiek prieš dvyliktą "damušinėji". Šaržuoju žinoma, bet kartais ir taip nutinka.
Pasijautė, kad temos irgi jau išseko, bent jau tos, kurias ilgesnį laiką nešiojausi galvoje. Reiktų paieškoti seniau išnešiotų temų ar nevengti pasigilinti į aktualias temas. Beje, temom jau esu gavęs pora pasiūlymų, tai kaip tik jas ir įtrauksiu į planą, tik kažkaip keista bandyti kito žmogaus sugalvotą temą vystyti. Jei tema panašaus abstraktumo kaip šito įrašo, tai galiu nusivažiuoti į priešingą pusę nei galvojo siūlytojas. Bet tai neturėtų Jūsų atbaidyti siūlyti temas ar klausti klausimus.
Viena pastaba, kurią gavau iš dviejų žmonių (čia apie žvaigždutes ir komentarą teksto apačioje), jau stengiuosi vadovautis ir visai pritariu. Vienaip tos žvaigždutės atrodo knygos puslapyje, kur pakanka nukreipti akis į puslapio apačią, kiek kitaip tinklaraštyje, kai reikia nukeliauti į puslapio apačią ir po to vėl grįžti.
Ar tikrai gerai rašyti keliose vietose? Manau kad atsakymo į šitą klausimą dar nežinau. Pasakykit savo nuomones, mintis, gal padės apsispręsti. Supratau tik, kad tumblr.com nėra pritaikytas tinklaraščiams, bent jau tokiems, kaip aš rašau. Jis save vadina "microblogging" su "social networking" priedu. Čia kažkas tarp twitter'io ir facebook'o. Manau kad ilgainiui reiktu persikraustyti į kitą vietą. Galvojant apie tai - gundausi į nuosavą serverį, kur pasileisčiau WordPress'ą ir pasidaryčiau viską kaip noriu. Gal iš Jūsų kas turit kokį pasiūlymą? Aišku kraustysiuosi jau po šitų [40] įrašų. Šitas tinklaraštis, įsikūręs blogger.com bazėje manęs taip pat nelabai tenkina. Čia galimybių konfigūruoti ir ką nors įdiegti yra gerokai daugiau, bet vis tiek daug kur atsiremiu į sieną. Keletas tinkaraštininkų persikraustė į google+ aplinką ir nemato bėdos. Nesu labai palankus tokiam pasirinkimui, bet gal čia tik mano išsigalvojimai.
Kas dar galėtų būti geriau? Įrašo publikavimo laikas?  Tekstų ilgumas? nuorodos į kitus puslapius? Parašykit ir kokią visai netikėtą mintį, dabar esu nusiteikęs eksperimentams, tai įjunkit savo fantaziją!
Dėkoju skaitantiems ir ypač komentuojantiems! Labai pastiprinate mane. Pasistengsiu savo įrašais nešvaistyti Jūsų brangaus laiko, o įprasminti tas 5 minutes turiningais tekstais.
Vytautas [17/40]
Nuotrauka iš http://www.singularityweblog.com/a-better-future-better-you-what-is-the-best-singularity-tagline/

W8 ar Mint?

Dar vienas įrašas apie technologijas, šį kartą apie sudėtingesnius reikalus - operacines sistemas, bet lengvai. raštingumas.lt [16/40].

Drag and drop - tempk ir mesk! raštingumas.lt [15/40]

Stalo žaidimai - tai kur sužinoti kuris geriausias?

Taip jau gavosi, kad antradienis man - stalo žaidimų dieną. Su mokiniais pradėjome  naują trimestrą, nauji ir žaidimai. Repertuaras: Endeveor, Settlers of Catan, Stoneage, Ligretto ir Bohnanza.

Bet šiandien norėjau parašyti truputį apie kitką - kur galima lietuviškai paskaityti ir padiskutuoti apie stalo žaidimus. Nuo to laiko, kai buvome įkūrė stalo žaidimų klubą "Kalavijas"* vaizdelis gerokai pasikeitė! Tai ką radau internete sugrupavau į keturias dalis, nors kai kurie puslapiai gal ir persidengia.

1. Tinklaščiai, kuriuose yra paminėti ar aprašyti kai kurie stalo žaidimai:

Austėjos blogas - kelių stalo žaidimų aprašymai.

Laimė kūdikis - apie dixit, žada rašyti ir daugiau apie žaidimus.

Games.lt - Šalia kompiuterinių žaidimų labai sudėtinga atrasti, bet yra visai nemažai stalo žaidimų aprašymų. Dixit, Smallworld, Beowulf, Solitaire chess (žaidimas vienam???) ir netgi Alias. Norint daugiau: reikia žiūrėti dešinėje pusėje archyve ir keičiant datą galima rasti visus ten esančius įrašus.

2. Dedikuoti tinklaraščiai

stalozaidimai.blogr.lt - labai šaunus tinklaraštis su žaidimų aprašymais, vertinimais ir apžvalgomis. Sakyčiau čia aprašyti vieni įdomesnių žaidimų, vertėtų paskaitinėti prieš pradedant apsipirkinėti. 

stalozaidimai.blogas.lt - lakoniškas tinklaraštis (galėtų įrašyti ką nors puslapyje "apie"), bet matosi, kad aktyviai žaidžiami žaidimai, daromi aprašymai - tikrai praplės akiratį apie stalo žaidimus. Turi ir seną puslapio versiją, kuriame dar daugiau žaidimų aprašymų. 

dsidegaming.blogspot.com - truputį apmiręs tinklaraštis daugiausiai apie miniatiūrų žaidimus ir įvairius fantastinius (ne mano stilius, todėl nelabai gilinausi).

traukinukai.wordpress.com - turbūt geriausias lietuviškas tinklaraštis apie stalo žaidimus. Pradžioje gana rimtai galvojau apie savo tinklaraštį, bet atradęs šitą - persigalvojau. Pasitenkinsiu atsitiktiniais straipsniais, matyt. Tikrai, čia yra rimto gerbėjo darbas. Yra viskas, tiek apžvalgos, tiek taisyklės, tiek reitingavimas ir net įvairūs rinkiniai, kaip kad "must have"**. Galėčiau išsiplėsti, bet aplankykit ir patys pamatysit.

www.exonngames.com - Dar vienas gyvas tinklaraštis, yra žaidimų apžvalgų ir visokių aktualių naujienų apie nuolaidas (kiek pastebėjau tik iš "Rikio", bet nepikta, bile tik virusas plinta).
boardgamer.blogas.lt - trumpi ir konkretūs stalo žaidimų aprašymai ir galimybė vertinti (nesupratau kaip veikia), būtų labai geras puslapiukas, bet labai daug ploto uždengia reklamos...
Legatas - Kauno miniatiūrų klubas (ne mano domėjimosi sritis, bet labai arti)
dsidegaming.blogspot.com - dar vienas tinklaraštis apie "didelius" žaidimus (su miniatiūromis ir daug kortų)
kalavijas.wordpress.com - likutis po mūsų klubo veikos - net du žaidimai aprašyti ir suformuluoti kriterijai žaidimų vertinimui.
 

3. Tikri stalo žaidimų klubai

www.hexagon.lt - tikras stalo žaidimų fanatikų (gal šiek tiek per daug, bet ar gali būti perdaug?) klubas, kuriame galite rasti informacijos apie klubo veiklą, žaidimų aprašymų (šiek tiek mažoka ir tie patys daugiausiai apie Warhammer'į) ir ganėtinai aktyvų forumą. Sakyčiau kauniečiams pasisekė kad yra toks klubas - išnaudokit.

www.daiskardas.lt - stalo žaidimų klubas Šiauliuose, pagal puslapį matosi kad klube daugiau žaidžiama, negu rašoma į puslapį. Forume aktyviai diskutuojama ir planuojami susitikimai. Šiauliečiams tikrai geros galimybės rasti bendraminčių. Nežinau kaip jie susiję ar nesusiję su kavine Šiauliuose "Kavakuki", bet ten penktadienio vakarais žaidžiami stalo žaidimai.

stalo-zaidimai.com - turbūt seniausiai gyvuojantis stalo žaidimų klubas Vilniuje, taip pat nelabai aktyvus jų puslapis, kartais vis atsiranda žinių kad jie renkasi ir žaidžia - o ko daugiau reikia? Aktualiau galima rasti jų Facebook'o grupėje.

boardgameclub.eu - toks keistokas puslapis, kuriame apsiskelbę, kad telkia bendruomenę, bet viskas labiau panašu į elektroninę parduotuvę. Žinoma, stalo žaidimai - nišinė prekė ir reikia suburti savo klientų ratą, bet lankantis tokiam puslapyje reikia turėti omeny, kad čia parduotuvė.

furorgames.lt - buvęs stalo žaidimų klubas, susijungė su rikis.lt ir dabar nebesuprantu ar liko tas klubas. Bet kuriuo atveju - visai gera stalo žaidimų parduotuvė. Yra ir populiaresnių žaidimų aprašymai, bet taisyklių reikės ieškoti kur nors kitur.

4. Parduotuvės

HOBBYSHOP - Stalo žaidimų ir RC modelių parduotuvių tinklas, bet parduotuvės yra tik Kaune, Vilniuje ir Rygoje. Bent jau Kaune konsultantai žino ką parduoda. Beje šios parduotuvės priklauso "Kadabra'i", kuri yra viena iš nedaugelio tiesioginių žaidimų importuotojų.

D6 - Pavadinimas šifruojasi "die six" - šešiabriaunis kauliukas (tas kur mums įprastas, nes būna ir kitokių). Tikriausiai pati geriausia parduotuvė stalo žaidimams ir miniatiūroms. Jos įkūrėjai yra vyras su žmona - olandas vedęs lietuvę. Abu pamišę dėl stalo žaidimų. Tai yra ta maloni parduotuvė, kur gali pažaisti, paplepėti, nieko nepirkti ir išeiti. Man netgi padovanojo vieną Carcassonne figūrėlę, kurią buvau pametęs. Prieš kurį laiką persikėlė į naujas patalpas - erdviau ir patogiau patekti. Matyt ir paklausa padidėjo - daugiau darbuotojų atsirado. Jei turit laisvo laiko Vilniuje - labai rekomenduoju užeiti. Jie turi savo tiekimo sistemą, todėl būna ir pigiau nei kitur, bet žaidimų taisyklės retai būna išverstos.

Galvosūkių pasaulis - stalo žaidimų ir galvosūkių bei visokių puzlių parduotuvių tinkas. Parduotuvės yra visuose didžiuosiuose miestuose. Galima gauti praktiškai visus geresnius stalo žaidimus.

stalozaidimas.lt - internetinė parduotuvė, dar neteko nieko pirkti, bet pasirinkimas tikrai platus ir pasitaiko akcijų.

Brain Games - tai yra latvių firmos atstovybė Lietuvoje, kuri dirba daugiausiai su pasauline kompanija "Brain games", perleidžiančia labiausiai pasisekusius stalo žaidimus ir išplatina visame pasaulyje. Lietuviški leidimai būna profesionalūs ir su jais tuo konkuruoja tik "Kadabra".***

Taip rgubiai, bet nelabai trumpai apžvelgiau ką pavyko surasti. Turite ką pridurti, pataisyti ar patarti - labai laukiu komentaruose. Tikiu kad galėjau ką nors ir praleisti.

Turiningo Jums laisvalaikio!

Vytautas [14/40]

* Klubas "Kalavijas" veikė bene du metus Kaune, po to - nebeveikė.

** Reikai turėti

*** Čia nepaminėjau VOIRA'os, bet jie neturi parduotuvės, o jų importuoti, daugiausiai suomiški stalo žaidimai (Alias, Madwish ir t.t.) pardavinėjami prekybos centruose.

Sportas - sveikata?

Šiandien žaisdamas krepšinį susimušiau pirštus. Skauda dabar, bet rašyti gaunasi! Vaikštau dar ir į treniruoklių salę - na ne Impulsas, bet treniruoklių pasirinkimas yra. Ir kainos nesikandžioja. Smagiausia, kad poveikis jaučiasi, mažėja gelbėjimosi ratas aplink juosmenį, rankų ir kojų raumenys sutvirtėjo, žaisdamas krepšinį jau sugebu ir kelis kartus perbėgti per aikštę neuždusęs. Sportuoju ne dėl rezultatų ir ne dėl kūdumo, bet labiau dėl to, kad ramiai galėčiau valgyti tai ką noriu. Ypač grįžus po "Kaziuko" mugės Vilniuje - meduoliai, "barankos", riestainiai, pyragai, tortai ir t.t. Šiaip tai tikiu, kad sportas sveikata, bet suabejoju kai grįžtu po krepšinio panarintais pirštais, su mėlynėmis.
Pats nebūčiau sugalvojęs vaikščioti į treniruoklių salę, maniau užtenka krepšinio, o vakarais norisi ir namie ramiai pasėdėt...*, krepšinį pažiūrėt. Turiu tik Dievui dėkoti už draugą, kuris nerimsta, nori sportuoti ir išsitempė mane kartu, kad vienam nuobodu nebūtų. Užsikabinau ir aš. Draugas dabar vis rečiau randa laiko - o man visai patiko, kai pradėjo matytis rezultatai. Visi žinom kad sportuoti reikia, kad reikia judėti, prižiūrėti savo sveikatą ir ne tik tada kai jau be daktaro neapsieinama. Bet iš kur traukti tos valios prisiverst apsiauti sportinius batus ir prabėgti kelis kvartalus ar praminti keliolika kilometrų dviračiu? Labai padeda draugai**.
Iškilus diskusijai apie sporto finansavimą nuolat yra užsipuolamas krepšinis ir ypač profesionalūs klubai, kurie mūsų sunkiai sumokėtų mokesčių pinigus atiduoda brangiems legionieriams. Galvodavau, kad čia tik pavydžių kitų sporto šakų atstovai nori atsiriekti didesnį pyrago gabalą. Kol nepadiskutavom su Arūnu Kučiku, kuris tuo metu dirbo Prezidento Valdo Adamkaus patarėjų komandoje ir buvo atsakingas už jaunimo organizacijas bei sportą. Šiaip Arūno tema buvo - jaunimas, bet čia jam dar pripiršo ir sportą. Klausiu "o tai kokia yra Prezidento siūloma sporto politika? - Futbolą ar ir toliau krepšinį remsit?" Jis taip savo būdu nutylėjo, pamąstė kaip čia man kultūringiau atsakyt ir paprastai išaiškino. Prezidentas prioritetu norėtų matyti ne profesionalaus sporto rėmimą, o visuomeninį sportavimą. Finansuoti ne tuos, kurie sportuodami susigadina sveikatą persitempdami, nors ir uždirba padorius pinigus, bet visokias akcijas, renginius ir infrastruktūrą visiems norintiems pajudėti bei gi sudeginti perteklines kalorijas. Tada prisiminiau skaitęs apie ateitininkų sportininkų klubą, kuris visus ragindavo sportuoti ir per įvairiausius renginius organizuodavo mankštas bei visokias rytines maudynes vėsiame vandenyje.
Galiausiai - Jono Pauliaus II-ojo raginimas rūpintis kūnais, nes jie ne mūsų, o Dievo dovanos, kurios yra laikinos. Bet tokią dovaną reikia saugoti ir puoselėti, nes tai nėra mano, o tik paskolinta. Giliau žiūrint į kūno teologiją (daugiau apie lytiškumą) galima pasiskaitinėti čia, o po to čia.
Matyt ne visas sportas yra sveikata, bet jei protingai ir atidžiai - ne vienam praverstų geras draugas ištempiantis pasportuoti. Man asmeniškai žymiai lengviau sportuoti žaidžiant *** ;)

Vytautas [13/40]

* Kompas, feisbukas, filmai, serialiai, desertai, užkandžiai...
** Nebent nepadėtų.
*** Žaidimus mėgstu ne tik stalo!
Pirmoji nuotrauka iš http://www.sportshalloffame.net/about-us/nominate,
antoji iš http://warwicksport.warwick.ac.uk/clubs/