Ne tas kietas, kas kietas...

Laisvomis minutėmis nuklydau į google+'ą ir facebook'ą, kur mane patraukė kelios nuorodos. Vieną iš jų - bernardinai.lt portalo pasidalintas straipsnis "Naujasis Židinys-Aidai. Tomas Daugirdas. Lietuviškumo šaknys: kuris kaltas?". Šiaip straipsnis toks sakyčiau sunkoko stiliaus, nelabai konkretus ir nelabai aiškus, bet bando įvardinti mūsų nuolatinio "niurzgėjimo" ir "bambėjimo" priežastis. Taip - dideli lūkesčiai iš kitų, tuo pačiu ir iš savęs galiausiai priveda prie kitų kaltinimo ir depresijos ir t.t. ir pan. Pabaigiama su viltingu siūlymu keisti požiūrį bent per gavėnią. Tik tiek, kad neįkvepia.
Gerai kad kaip tik prieš tai jau buvau matęs "TED2012" konferencijos kalbėtoją Brené Brown. Skirkite tas 20 minučių (kalba angliškai ir kol kas nėra jokių subtitrų) požiūrio atšviežinimui.
(Pirmoji jos kalba TED2010 yra čia, yra ir lietuviški titrai)
Viena iš stipresnių citatų: "žmogaus pažeidžiamumas - tai tiesioginė jo drąsos išraiška". Ši citata man priminė dar kokiais 2000-aisiais tokio Žilvino Gailiaus vis kartotą frazę: "Ne tas kietas - kas kietas, bet tas kietas - kas minkštas". Pažeidžiamumas - tai ne silpnumas, anaiptol - tai žmogaus drąsa ir vidinė stiprybė rizikuoti būti pažeidžiamu, demaskuoti save, pasitikėti kitais, nebijoti suklysti ar net sužlugti. Ta dalis apie gėdą ir kaltę man dar labiau atgaivino. Čia aš įžvelgiu tikrąsias katalikų bažnyčios (būtent tikrąsias, o ne tas kurias mums primeta bobulės ir visokios pretenzingos tetos) funkcijas su išpažintimi, bendruomene, besąlygiška žmogaus verte ir panašiai.
Et kad taip pavyktų išgydyti tą nesąmoningą gėdą ir išdrįstume prisiimti kaltę (negėdingą) už realius savo nevykusius veiksmus. Juk, tarp nesėkmių ir klaidų, esam vertingi žmonės, pilni nepanaudotų talentų, gerų minčių ir kas žino kas atsitiks, jei vienas kitą palaikysim ir drąsinsim vietoj žeminimo ir pašaipų.
Drąsos!
Vytautas [27/40]
Paveikslėlis iš http://www.jesusnomics.com/tag/guilt/