Jau rašiau apie tai "silpni ryšiai", bet per tą laiką atsirado keletas minčių, kuriomis negaliu susilaikyti nepasidalinęs.
Ateinantį ketvirtadienį planuoju dalyvauti susitikime su TSPMI dėstytoja dr. Aine Ramonaite. Susitikimo tema ir lektorės specializacija - socialinis kapitalas (kurį irgi jau minėjau aname straipsnyje). Vienok tema jau man pačiam aktuali - sakiau pasidomėsiu daugiau apie būsimą svečią ir paskaitinėsiu jos tekstus. Įstrigo viena mintis - visuomenėje yra žmonės su skirtingais socialumo lygiais: vienišiai, šeimyniški, veiklūs ir bendrautojai (connectors - galima versti: sujungėjai). Kaune man tekdavo sutikti visokio socialumo žmonių, bet dabar kažkaip išryškėjo, kad sutinku arba grynus bendrautojus (bet labai retai), arba šeimyniškus. Pastarieji praktiškai dominuoja. Be darbo ir šeimos praktiškai su niekuo nebendrauja, geriausiu atveju - su tolimesniais giminėmis, bet ir tai priklauso nuo nuotaikos. Bet koks pasiūlymas sudalyvauti neįprastame renginyje priimamas skeptiškai ir domimasi kas bus iš jo pažįstamų (bendradarbių ar giminės). Dažniausiai nesvarbu renginio turinys, o tik dalyviai. Ar galima viską suversti tingumui ir nesaugumui? Gal čia įvaizdžio problema - ką kiti pagalvos, jei pasirodysiu netobulas? Ar viską gadina gandai ir pomėgis prikurti informaciją prie gautų žinių?
Iš kur atsiranda smalsumas sutikti kitokius žmones, domėtis jų mintimis, gyvenimais, atradimais? Gal viskas dėl to, kad man tėvai nedraudė (tikrai nesakyčiau kad būtų labai skatinę) skaityti knygas? Ar dėl to, kad jie visada domėjosi aplinkinių gyvenimais, bei kartais namuose būdavo svečių iš užsienio? Man nuo mokyklos vyresnių klasių patikdavo domėtis kitokiais žmonėmis, kitokiomis mintimis, kitokiais argumentais. Iš kai kurių netgi galėdavau pasimokyti.
Norėčiau prieš susitikimą su lektore iš TSPMI padiskutuoti apie žmonių nusiteikimus, požiūrius, elgesio modelius, motyvus ir kitus įpročius bendraujant su savo aplinka. Galėtume ekspertę užversti protingais klausimais ir išpešti daugiau naudos iš jos kelionės bei organizatorių pastangų.
Pasamprotaukit komentaruose, kaip galima skatinti žmonių pasitikėjimą vieni kitais ir stabdyti įtarumus bei gandus.
Sakyčiau gana nekantriai laukiu to susitikimo, bet tikriausiai nereiktų viltis per daug. Juk ne šventieji puodus lipdo ir mokslinius darbus rašo!
Smagaus smalsavimo!
Vytautas [32/40]
Paveiksliukas iš http://www.forbes.com/sites/mikemyatt/2012/01/05/the-fastest-way-to-kill-corporate-culture/
3 komentarai:
Kaip įdomu, kad A.R. atvyksta į Pakruojį. Būtinai paragink dalyvauti mąslesnius žmones susitikime.
Jos stilius iš pradžių gali atrodyti kiek sausas, ji nėra viena iš ale charizmatiškų (rėksnių) šnekėtojų. Bet jos klausytis tikrai verta.
Patys klausimai yra labai sunkiai pasiduodantys akademiniam tyrinėjimui. Kodėl žmonės daro tą ir nedaro to? Čia jau reikia gilintis į to žmogaus pasaulio suvokimą. Kaip jis mato save pasaulyje? Kokią misiją jis sau čia priskiria? Kaip tam tikra grupė žmonių (pavyzdžiui, pakruojiečiai) mato save pasaulyje, Lietuvoje? Ar priskiria sau uždavinį? Kokie yra individualūs ir kokie yra bendri žmonių tikslai? Kur jie sutampa, kur skiriasi? Yra aibė klausimų, į kuriuos būtų gerai nujausti atsakymus prieš bandant ieškoti būdų kelti pasitikėjimą, kitaip bet kokie iš Japonnijos ar Vokietijos importuoti modeliai neveiks.
Vis tik esminis klausimas yra: kodėl žmonės nori tam tikrų dalykų, t.y. iš kur atsiranda norai? Ir ką galima padaryti, kad žmogus užsinorėtų šio to kito?
Kiek atsimenu iš socialinio kapitalo teorijos, kad jis auga jį naudojant. Kuo daugiau aš pasitikiu žmonėmis, tuo daugiau jie pasitiki manimi ir t.t. Jei aš palaikau ir atnaujinu silpnus ryšius, jie stiprėja ir jų daugėja.
Turbūt didžiausia problema - išdrįsti perlipti pirmam to įprasto pasitikėjimo (ar nepasitikėjimo) barjerą. Suteikti pasitikėjimą kitam - avansu.
Norai - manau dar gilesnė tema, juolab kad mes neretai pamirštam sugalvoti savo norus, o naudojamės mums primestus norus. Juk buvo toks dirbtinis kalambūras iš dviejų skirtingų vieno dienraščio reklamų: "Visos jūsų mintys atsibunda ankščiau už Jus!"
O koks tikslas turėti tų silpnų ryšių? Koks tikslas pasitikėti kitais? Žmonių motyvai gali būti tokie skirtingi.
Rašyti komentarą