Šita tema man parūpo, kai supratau, esąs bažnyčioje vienas iš kelių vyriškių tarp daugybė moterų. Tas buvo jau senokai, bet situacija vis dar iš esmės nepasikeitė. Visi vyrai toje bažnyčioje buvo: kunigas, patarnautojas-zakristijonas, keli pensininkai ir aš - studentas. Žinoma, tai nebuvo Velykų sekmadienis ar Kalėdų "bernelių mišios", o tiesiog eilinio sekmadienio šv. Mišios eilinėje bažnyčioje. Matyt vis dar galioja tas pasakymas, kad "tikėjimas tik moterims, vaikams ir senukams". Atseit: "kai pasensiu ir aš nueisiu, gal...". Žinoma, dabar įtikinėti vyrus eiti į bažnyčią, vilioti visokiais cirkais ar gąsdinti apokalipse būtų tas pats, kas virvę stumti.Tai ką veikti šeimos vyrui bažnyčioje (ne tik per mišias).
Tada šitą klausimą pradėjau dažniau kelti sau ir kitiem. Pasirodė, kad Amerikoje (JAV) jau yra ir knygų ta tema prileista. Viena pirmųjų į mano rankas papuolė Gordon Delbey "Healing the Masculine Soul". Autorius, kiek supratu, krikščionis (bet nepanašu kad būtų katalikas), bet gana lengvu stiliumi aprašo įvairius klausimus kylančius vyrams dvasingumo tema. Pagrindinė mintis - kad šiuolaikinė kultūra atsisakė tikro vyriškumo. Vyriškumas, tas grubus ir stiprus daugelyje pavyzdžių parodė, kad yra pavojingas ir nevaldomas. Jo suvaldyti neina, nes jei vyras jau stiprus, tai jį suvaldyti labai sunku. Visuomenė, dėka feminizmo ir po to sekusios meilės revoliucijos, pasirinko atsisakyti tokio vyriškumo ir įtikinti vyrus būti švelniais, jautriais ir (tarp eilučių) silpnais, kad kartais jie netaptų agresyvūs. Žinoma, niekas nesiginčijo, kad reikia stiprių vyrų, kurie sugebėtų būti švelnūs ir jautrūs, bei sugebėtų savo jėga nukreiptų grakščių ir jautrių moterų saugojimui. Tokie vyrai nuo seno buvo vadinami riteriais, džentelmenais ir panašiai. Bėda ta, kad kol vyras tampa "riteriu", o ypač be padoraus vadovavimo (be santykio su tėvu), ilgokai pabūna padauža, plevėsa ar kokiu "Don Žuanu". Dėl to "neapdoroto" ir "nesukontroliuoto" bręstančio vyriškumo pavojų nukentėjo visi šiuolaikinės vakarų kultūros vyrai. Knygoje yra ir daugiau cituotinų minčių, bet aš jau čia neišsiplėsiu. Plačiau galit pažiūrėti šitą įrašą apie G.Dalbey knygos "Healing Father Wounds" esmę. Tikrai verta visą knygą perskaityti, nepaisant to, kad ji parašyta prieš 21-erius metus - dabar visiškai aktuali net ir ne amerikonams. Tikriausiai verta perskaityti ir kitas autoriaus knygas, bet jų nei viena dar man nepakliuvo.
Kita knyga, kurią atsisiuntė draugas ir davė paskaityti buvo Richarg Rohr OFM "The Wild Man's Journey: Reflections on Male Spirituality". Knyga visai kitokia - akademiška, sistemiška ir labiau teorinė, nei pirmoji. Jei ten daugiau pasakojama remiantis pavyzdžiais ir patirtimi dvasiškai palydint vyrus, tai čia remiamasi sistemomis ir logika. Čia išsamiai aprašytos "keturios vyriškumo kolonos": vyras - karys (beatodairiškai paklūstantis "karaliui" ir pasiryžęs už jį mirti), vyras - magas (darantis "stebuklus" savo rankomis), vyras - mylimasis (ang.: lover - sugebantis visapusiškai mylėti moterį ir padaryti ją laimingą) ir vyras - karalius (sugebantis sutelkti skirtingus žmones vardan vieno tikslo). Reiktų šituos pavadinimus priimti atsargiai, nes galima "pasimauti" ant kokio stereotipo, o geriausia paskaityti tuos aprašymus knygoje, kur yra tikslesnis apibūdinimas. Apibendrinant tik pasakysiu, kad brandus vyras turėtų stengtis visus tuos keturis gyvenimo aspektus auginti panašiai.
Galiausiai atsirado ir išverstų knygų į lietuvių kalbą, geriausiai žinoma J. Eldredge'o knyga „Laukinis širdyje“, po kurios išėjo ir knyga apie moteris "Žavingoji" su aprašymėliu ir dar vienu. Dar po metų išversta ir trečia autoriaus knyga "Vyro kelionė", kuri dar (nesuprantu kodėl) neatsirado mano knygų lentynoje. Trumpai apie "Laukinis širdyje" - tai tikrai labai lengvu amerikonišku stiliumi parašyta knyga, bet pažadinanti tą miegantį vyriškumą mūsų širdyse ir kviečianti išbandyti to laukinio vyriškumo galimybes.
Šiuo metu dėl nesuvokiamų priežasčių strigau su skaitymu, bet eilėje laukia Robert Bly "Geležinis Džonas", kuri nėra tiesiogiai apie dvasingumą, bet daugiau apie jaunuolio virsmą vyru, t.y. apie įvairiose kultūrose praktikuotą iniciacijos procesą ir reikšmę. Šiais laikais ne tik kad dingo toks reiškinys, bet jo liekanos iškrypo, kaip kad studentų krikštynos.
Beskaitant negaliu pasigirti labai stipriai suvyriškėjęs, tam reikia veiklos, rizikos, galimybės patikrinti savo jėgą, iššūkių ir bendros vyriškos maldos. Iki šiol pamenu kaip per studentu ateitininkų vasaros akademiją Marcinkonyse vyriška kompanija su eiguliu padėjome valyti miško taką. Atėjus vidurdieniui, kaip kokie vienuoliai, padėjome kirvius bei pjūklus, išsitraukėme lapus su dienos skaitiniu iš šv. Rašto, paskaitėme, sukalbėjome maldą, pagiedojome nesudėtingą giesmę ir vėl ėmėmės įrankių.
Sunkiausia mums, vyrams, yra pripažinti savo silpnybes ir nesėkmes. Bet tik toks kelias yra stiprėjimo link. Nesakau kad reikia eiti ir save graužti kiekviename žingsnyje, bet būtina turėti vyrišką kompaniją, kurioje nebūtų gėda pasidalinti savo klaidomis ir gauti pasiūlymų kaip iš to lipti. Moterims pakaks žinoti, kad mes dėl jų stengiamės būti stiprūs iš visų jėgų. Todėl nereikia laukti, kol pasieksi visišką dugną ir iš nevilties ieškosi anoniminių (alkoholikų, narkomanų, lošėjų ar kitų) grupių. Galvodamas apie vyrišką dvasingumą, prisimenu senovinę tradiciją, kad vyras šeimoje yra Dievo atstovas, kaip kunigas parapijoje. Šiuolaikinėj visuomenėj visi atstovavimo "privalumai" jau seniai iš vyro atimti, bet atsakomybė liudyti Tiesą - liko. Tereikia išdrysti ją prisiimti.
Šita tema, tikiuosi, dar parašysiu ir plačiau, bet šiam kartui pakaks. Vyrams linkiu atrasti savo tikrąjį vyriškumą ir jį padovanoti savo moterims. O moterims linkiu kantrybės ir išminties sužadinant vyrams norą būti tikrais vyrais, tik jos vienos žino kaip tai padaryti!
Daugiau nuorodų ir diskusijų galima rasti (ir įdėti) čia.
Vytautas [36/40]
Nuotrauka iš http://www.national-wesleyan.org/wesleyan_men.asp
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą