Silpni ryšiai

Šitą pavadinimą aš naudoju dažnokai, bet atvirkščiai, nei jis skamba - ne negatyviai, o pozityviai. Aš įvardinu, kad silpni ryšiai yra vertybė. Mes esam įpratę sakyti, kad "draugų aš turiu daug, bet tikrų draugų tik keletą". Ir iš karto gaunasi, kad tų kitų draugu kaip ir nevertinam, nes saugoti ir tausoti reikia tik tikrus draugus. Nesiginčiju dėl tikrų draugų. Man tik pasirodė, kad tie "netikri draugai" arba "tiesiog pažįstami" žmonės irgi yra vertybė, tik ne kaip atskiri žmonės, bet kaip jų kiekis. Čia irgi tiktų pavyzdys apie "vieną šakelę ir visą glėbį".
Galiu pasidalinti patirtimi, kai išvažiavau gyventi į kitą mestą, pragyvenęs viename nuo gimimo iki 29 metų amžiaus. Taip, tikri draugai niekur nedingo, gal tik labiau išryškėjo tų draugų tikrumas. Bet neliko (arba ryškiai nusilpo) tų "silpnų ryšių": klasiokų, jų tėvų, kaimynų, pažįstamų iš krepšinio treniruočių, tėvų buvusių kolegų, žmonių kuriuos susitikdavau autobuse ar bažnyčioje ir panašiai - visų tų su kuriais buvau kažkada susitikęs, kažką apie juos žinau, gal net kažkada ir daugiau bendravom, bet paskutiniu metu tik pasisveikindavom ar tiesiog linktelėdavom galvomis, kai susitikdavo akys. Kodėl aš įvardinau tai kaip nuostolį? Pagal socialinę teoriją - kuo daugiau ryšių visuomenėje, tuo ji stipresnė, tuo didesnis socialinis kapitalas. Praktiškai tai yra kapitalas, nes kuo daugiau žmonių pažįsti, tuo greičiau gali išspręsti savo problemas su kuo mažesniais nuostoliais. Galvojant grynai emociškai - man patinka pažinoti įvairius žmones, žinoti apie jų svajones, tikslus, siekius, patinka iš jų mokytis, imti pavyzdį, mokytis iš jų klaidų. Per šitą pomėgį esu suvedęs keletą savo pažįstamų į krūvą, kad išspręstų savo problemas, pasidalintu bendromis idėjomis  ar tiesiog susipažintų. Esu bandęs ir piršliauti*. Viso to neliko.
Naujame mieste nauji artimi draugai atsirado gana greitai. Bet su silpnaisiais ryšiais sunkiau. Jie atsiranda tada kada atsiranda - su patirtimi. Per tris metus naujame mieste jau galiu sakyti, kad tokių ryšių atsirado, bet vis tiek jaučiuosi kaip imigrantas. Nežinau vietinių gandų, senų istorijų ar gilių intrigų.
Įdomu pastebėti, kad mažesniame miestelyje žmonės yra gana griežtai susiskirstę į savo draugų ratus ir labai vangiai įsileidžia naujus. O jei įsileidžia - tai kaip brolį ar sesę. Gal tai dėl savisaugos nuo visokių sukčių ir perėjūnų, gal dėl miestelio mažumo, gal dėl to kad jau nebe studentiškas amžius ir nebėra avantiūrizmo bendrauti su nepažįstamais žmonėmis. Turbūt neatkapstysiu atsakymo į tokį giluminį socialinį klausimą. Aš tik manau kad miesto esmė ir yra tame, kad mes gyvenam kartu. Jei norim gyventi atskirai - kraustomės į vienkiemį arba į labai didelį metropolį. Gyvenant kartu reikia žinoti vieniems apie kitą, o jei rūpintumėmės vieni kitais - gyventume rojuje**.
Dabartiniai marketingistai, kalbėdami apie reklamą socialiniuose tinkluose teigia, kad dabar visuomenė grįžta prie "mažo miesto taisyklių" kai visi apie visus viską žino. Taip, facebook'o draugai - silpni ryšiai ***.
Manau silpni ryšiai, jei jų daug, padaro žmogų gerokai stipresnį. Tik tiek kad neužtenka pažinoti tuos žmones (ar turėti draugų saraše Facebook'e), reikia su jais palaikyti tą ryšį. Gyvai tas lengviau: pakanka paspausti ranka ar pažiūrėti į akis, internete reikia išspausti bent žodelį gimtadienio proga ar "palike'inti" jų nuotrauką.
Sėkmės mezgant ryšius!

Vytautas [11/40]

* Nepavyko nei karto, tai nusprendžiau nebeerzinti savo draugų.
** Negi pasvajot draudžiama?
*** Nebent priimtum tik tuos kelis tikrus draugus, bet kokia tada iš to Facebook'o prasmė?
Nuotrauka iš http://trustexchange.net/